Patarimai mokantis užsienio kalbų

Vienoje pusėje rašome užsienio kalba, kitoje gimtąja. Aprašyti po vieną žodį ant kortelės. Toje pusėje, kur užsienio kalba, ten pat ir tarimą, trumpus ir konkrečius, gerai iliustruojančius vartosenos pavyzdžius. Pavydžiose vietoje pagrindinio žodžio galima rašyti „•“ ar panašų simboliuką dėl vietos ir laiko taupymo. Kairiajame viršutiniame kampe galima rašyti žodžio eilės numerį, žodynėlio „skaitliuką“. Tai padeda stebėti realų progresą, kiek judame į priekį, kiek plečiasi mūsų žodynas. Kairėje pusėje atskiriame apie 1 cm sutartiniams ženklams ar žymėms, kurios gali padėti įsiminti arba suteikti daugiau informacijos apie žodį ar terminą (C – countable, U – uncoutable, T – transitive ir t.t.). Dažnai tas 1cm atskirtas laukelis pasitarauja kaip patogi vieta paimti kortelei. Didelis džiaugsmas yra matyti didėjantį savo išmoktų žodžių bagažą: tiek augantis „skaitliukas“, tiek vizualiai auganti išmoktų žodžių kaladėlė.
Norint užrašyti kortelėse daugiau informacijos, verta atkreipti dėmesį į tušinuko rašymo storį. Ant kai kurių tušinukų dangtelių rašomas brėžio storis: 0,7, 0,5, 0,3, 0,1 (mm). Paprastas gelinis rašiklis būna dažniausiai 0,5 mm, tačiau jis storokas. Kai kuriose parduotuvėse yra pirkti 0,3 mm gelinių rašiklių, jie rašo daug plonesne linija, todėl galima sutalpinti daugiau informacijos apie žodį, jei yra poreikis, o taip pat ir jie atitinkamai ilgiau rašo (plonesnei linijai – mažiau tušo).

Naudinga yra spalvinti kampelius (ar kaip kitaip ženklinti) dėl klasifikavimo ar atpažinimo, ypač ką tik užsirašius naują žodį, tuo metu pakartojant jį – suteikiama proga pirmajai peržiūrai ir įsiminimui. Patogu rinktis spalvas pagal temas, žodžių šaltinį arba kalbos dalis (daiktavardis, veiksmažodis ir pan.), o jei kalboje yra giminės – galbūt pagal jas. Tai turi kuom nors padėti mokymuisi.

Mokymasis vyksta labai paprastai. Pagrindinis principas ir skirtumas nuo įprasto mokymosi – reguliarus pakartojimas: laiku ir tada, kai reikia - kol mes tuos žodžius dar atsimename (kitą dieną).
Ką tik užrašytas korteles, žodžius jose, galime lengviau įsiminti sudėlioję iš tų kortelių nebūtinai logišką, bet įsimintiną sakinį (neįprastą, keliantį emocijas, galbūt fantastinį). Jį galima garsiai persiskaityti, pasijuokti ar tiesiog įsivaizduoti. Tai padeda sukelti emocinius ryšius – mūsų atmintis gerai fiksuoja emociškai ryškius, neįprastus vaizdinius. Kad tai būtų praktiškai pavartotas žodis, labai gerai yra kurti vientisą, rišlią nebūtinai prasmingą fantastinę istoriją apie ką nors, pvz.: apie jūsų draugą, kaimyną, jo mašiną, namą, vakarėlį – žodžiu, konkrečius žmones ar daiktus. Informacija suasmeninama tampa reikalingesnė, o tai gerokai palengvina žodžio atsiminimą. Kiek įmanoma reikia mąstyti ne naujais žodžiais, o sakiniais.

Aiškiai įsivaizduokite žodžio reikšmę. Pamąstykite, kur tas žodis taikomas ir šioje aplinkoje sukurti emocijas keliantį vaizdinį. Geriausia kurti vaizdinius pagal tai, kokia pati pirmoji (kad ir kvailiausia, bet pirmoji) mintis kyla vos tik pasižiūrėjus į žodį: turbūt kitą kartą pažiūrėjus į tą žodį, kils ta pati, kad ir kvaila mintis. Tuomet lengviau atsiminti tą žodį ilgesniam laikui – pradžiai pagal tą mintį ir jos sukeliamą emociją, o po to natūraliai įsisaviname. (žr.patarimai atminčiai)

Visada skirtuku atskiriame tolimesnį skyrių, kad jame esantys žodžiai būtų atskirti nuo keliamųjų į priekį. Labai patogų skirtuką lengva pasidaryti tiesiog perlenkus vieną tuščia kortelę pusiau.

Peržiūrinėjant korteles, patogiausia jas versti per viršų, nes taip jos siauresnės ir taip kur kas greičiau, ypač vėliau šiek tiek įgudus.

Neseniai išmoktus žodžius, ar tuos, kuriuos reikia dar geriau įsiminti, galime paimti į rankas viena krūvele ir peržiūrinėti nuo viršaus dedant į apačią, kelis ratus, kol tikrai gerai įsisaviname.

Naujus žodžius iš pradžių (1,2 skyriuose) patartina mokytis tiesiog atpažinti (anglų(ar pan.)-lietuvių), nes taip yra gerokai lengviau. O toliau (3-6 sk.) mokytis jau iš lietuvių į kitą kalbą (apverstas korteles) – taip yra vertingiau: išmokus bus lengviau panaudoti tuos žodžius, atgaminti iš gimtosios kalbos į užsienio, nes juk mąstome gimtąja.

Jei žodį (visų pirma asociacinį vaizdinį, o po to jį patį) atsimename, perkeliame kortelę į vienu tolimesnį skyrių. O jei jį dar kažkur papildomai naudojote praktiškai arba jis tiesiog labai elementarus ar kažkada žinotas ir jį labai gerai įsiminėte, tada jį galime „paspartinti“ ­ perkelti į priekį per tiek skyrelių, kiek norisi: 2, 3 ar pan. Tuomet mokymasis mažiau apkraunamas.

Jei pamiršome vieną kitą žodį, yra du geriausi variantai:

• Dedame ant stalo tuos kelis žodžius, kuriuos pamiršom, o kitus, atsimintus, į priekį. Pamirštus gerai peržiūrim, atsimenam ir tada sudedam į vienu lygiu žemesnį skyrių (kad ilgiau su jais „pagyventume“ )
• Rankose perkeliam į laikomos krūvelės dugną ar vidurį. Jei po to vėl priėjus jį atsimename, dedame į žemesnį skyrių, arba jei dar abejojame, vėl į rankose laikomos krūvelės apačią, kol tas žodis mums taps „savas“ ir galėsim ramiai padėti į dėžutę bent iki rytdienos.

Paskutiniuose skyriuose (5,6), kai jau žodžius tikrai labai gerai atsimename, tiesiog būtina sugalvoti konkrečius pavyzdžius, kur ir kaip tą žodį vartojame praktiškai, ir jau paėmus tą kortelę, atsiminti ne žodį, bet visą realų savo sakinį.

Savarankiškai mokantis ir skaitant tekstus, galima pasibraukti nežinomus žodžius. Svarbu kartais sugrįžti į tą literatūrą, tekstus, kuriuos anksčiau skaitėm ir iš jų mokėmės. Tuomet perskaityti tas vietas, kur buvo nežinotų žodžių, iš naujo atsiminti juos, peržvelgti kontekstą, kur jie panaudoti, ir pasidžiaugti, kad anksčiau nemokėjom, o dabar tai tokie lengvi žodžiai. Kaip gera vėliau tuos žodžius atpažinti visai kitame kontekste!

Visą mokymąsi galima improvizuoti taip, kaip norisi, ir išradinėti savus metodus, dėlioti savaip. Tuomet ir įdomiau, ir patogiau galbūt, ir efektyviau, ir artimiau, nes tai ne kažkieno primesti mokymosi principai, o paties sugalvoti per praktiką. Galite savo metodais ir patirtimi pasidalinti su kitais. Sėkmės mokantis ir išradinėjant!

Yra žmonių, kurie panašiais metodais išmoko 6-8 kalbas. Sėkmės ir Jums šturmuojant žodynų subtilybes!

Atsiminimo pagrindą sudaro susitelkimas, vaizdingumas ir fiziologija. Apie visus tris smulkiau.

Susitelkimas

- tai pats svarbiausias dalykas. Norint mokytis itin sėkmingai, turi būti maksimalus susitekimas. Situacija: tiktai tu ir dėžutė su žodžiais. Aplink nieko kito nereikia, kas gali blaškyti. Aplinkos garsinių dirgiklių nėra arba jie užgožti kokios nors neblaškančios muzikos. Tada gali susitapatinti su tais žodžiais – pajausti jų skambesį su reikšme, matyti kontekstą, pagauti pirmas asociacijas, kylančias pamačius žodį. Jei aplink blaškantis triukšmas, tada efektyvumas krinta. O susitelkus apmąstant žodžius, įsiminimas jau iš karto gerėja, nes tu jau sieji tik tą informaciją, o pašalinė mokymosi neliečia.

Vaizdingumas.

Tai sugebėjimas ryškiai vizualizuoti žodžius. Apie tai rašoma daugelyje populiariųjų atminties lavinimo knygų. Pagrindinis principas yra toks: kuo vaizdingiau, neįprasčiau ir kuo emocionaliau žodis įsivaizduojamas ir jis susiejamas su pirmiausia kylančia asociacija, tuo jis geriau fiksuojasi atmintyje, įsimenamas ilgesniam laikui. Tuomet lieka to žodžio praktinis pavartojimas arba tiesiog reguliarus pakartojimas kitą ir dar kitą dieną. Labai svarbus dalykas: žmogus įsimena ne žodį ir net ne vaizdą, bet emociją, kurią sukelia, tas žodis, iš jo kylantis vaizdas, nes visa tai kyla iš mūsų ankstesnės patirties, palydimos emocijomis. Kuo jos stipresnės, tuo ilgiau atsiminsime tai, ką mokėmės. Jei mokomės žodžius, pabandykime visais savo 5 pojūčiais pajausti juos.

Fiziniai dalykai.

Tam, kad atmintis būtų geresnė, smegenys turi būti gerai aprūpintos deguonimi ir krauju. O kad taip būtų ir jos puikiai veiktų, reikia daug judesio gyvenime. Ar negirdėtas teiginys, kad vienas visur dalyvaudamas ir bėgiodamas suspėja nuveikti ir išmokti daug daugiau nei tas, kuris didesnę dalį laiko praleidžia namie prie knygų ir kompiuterio? Taip yra dėl to, kad daug judant ir būnant fiziškai aktyviam, smegenys daug geriau aprūpinamos maisto medžiagomis. Be to, mokslininkai jau įrodinėja, kad fiziškai aktyviam žmogui daug geriau ir gausiau mezgasi neuroninės jungtys, kurios tiesiogiai gerina protinius sugebėjimus. Laisvalaikiui trumpas straipsnelis, pagrįstas mokslininkų išvadomis: http://www.bernardinai.lt (straipsnis). Turbūt ne tik bėgimas, tačiau ir bet kokia kita aktyvi fizinė veika gerina smegenų veiklą ir galimybes, ypač ta, kurioje reikia koordinuoti judesius arba priiminėjami sprendimai judant.

Bėgioti rytais ar vakarais kartais tingisi, nes tai tampa monotonija. Bet galime sugalvoti alternatyvių veiksmų, gal naudingesnių būdų sportuoti: išbėgame su šiukšlių maišu iki konteinerio, parbėgame, sportiniu stiliumi tvarkome kambarius, iššluojame grindis, padarom atsispaudimų, prisitraukiam prie karties ar durų viršaus, verčiamės kūlversčius, padarom atsilenkimus, pagulim kelias minutes susikaupimui, ir sėdame prašviesėjusia galva mokytis. Arba panašiai ir bet kaip kitaip, savaip fiziškai aktyviai. Galima daryti tokias planuotas pertraukėles – labai naudinga. Planuotos pertraukos taip pat labai padeda susitelkimui sugrįžus, proto žvalumui išlaikyti. Be to, įrodyta, jog geriausiai įsimenama, kai daromos pertraukėlės kas 45-60 min. Tik reikia valios ir tam: laikrodžio tikslumu atsitraukti nuo mokymosi vietos. Prisminti pertraukėlę gali padėti kas valandą supypsintis laikrodis, atgalinis laikmatis mobiliajame ar panašios technologijos. Svarbiausia per ilgai neužsisėdėti vienoje vietoje. Įvairiaprasmiškai!